Kai dabar lakstau ir medžioju autografus, galvoje visuomet atsiranda ta 2012 m. vasaros diena, kai nedrąsus jaunuolis laukė Lino Kleizos..
„Vasaras leidžiu Varėnos rajone, tad pasiėmiau keletą draugų ir išvažiavome į Druskininkus, tuo metu ten buvo apsistojusi Lietuvos vyrų rinktinė. Sužinojome kuriame viešbutyje, nuvažiavome. Buvom nedrąsūs, keletą parašų gavome lauke. Bet atvažiavome specialiai parašų gauti ir įsiamžinti, gi nevažiuosi tuščiomis” – tai ištrauka iš mano pirmo duoto interviu.
Buvome gan jauni, apie autografų medžioklės įpatumus buvome mažai ką žinoję, ką ten žinoję, išviso nieko neišmanėm. Parašus rinkti pradėjau tik aš, draugai buvo tik krepšinio mėgėjai.
Tačiau nuo kažko visuomet reikia pradėti.. Kaip dabar atsimenu..Stovim prie viešbučio, keletą krepšininkų pasigavome lauke. Jau vis šis tas. Kuo toliau tuo drąsiau, įėjome į viešbučio foje, žiūrime, kad visai gerai, nieks mūsų neveja, išsidėliojau nuotraukas ant stalo ir laukem..
Vienas, kitas ateina, pasirašo, pasidarom nuotrauką. Visi pasirašė, tačiau liko vienas.. ir tas mėgstamiausias, tai yra Linas Kleiza.
Palaukėm valandą, antra.. Jau draugai nerimsta, pačiam kyla mintys važiuoti namo, bet pirmosios rimtos medžioklės azartas vis kyla.. Trečia valanda laukimo.. Atėjo ketvirta.. Ir štai jis.. Linas Kleiza, tuometinis krepšinio Dievas.. išeina, visas iš po miego. Nueina į viešbučio kavinuke, pavalgo.. ir bekramsnodamas sumuštinį ateina iki mūsų, uždeda autografą, pasidarom nuotrauką ir su šypsena veide pajudame link namų.
Diena buvo užskaityta, o įspūdžiai ir prisiminimai išlieka iki dabar. Tai buvo ilgiausias parašo laukimo rekordas!