Kaip Džananas Musa man krepšinio batelius padovanojo, ir ar aš esu Motiejūnas?

2018 metų NBA naujokų birža, 29 šaukimu Bruklino „Nets“ į savo gretas pasikviečia bosnį Džananą Musą. Neatsimenu dėl kokios priežasties, bet pradėjau „Ebay“ pirkti jo korteles ir ne po vieną, greičiausiai tikėjau, kad turės neblogą karjerą, o man pavyks nusipirkti jo korteles gan pigiai, kurios vėliau turės didesnę vertę mano muziejuje.

Bet taip neįvyko. Pora sezonų NBA, prastas sezonas Stambule ir jokios vertės kortelėse. Tačiau šiemet jis spindi Ispanijoje, tad kai pamačiau, kad lietuviai žais su Bosnija ir Hercegovina, apsidžiaugiau, kadangi žinojau, kad pagaliau pavyks gauti autografą iš mėgstamo žaidėjo.

Po rungtynių svečiuose lūkuriuoju pirkti bilietą, kadangi bosniai dėl karo Ukrainoje, rašė, kad bijo atvykti ir į Lietuvą, tačiau susirašęs su keliais bosniais supratau, kad čia greičiau jų „žaidimukai“, nei karo grėsmės baimė. (Tą vėliau po rungtynių spaudos konferencijoje patvirtino ir pats D.Musa).

Viskas, bosniai oficialiai patvirtina, kad į Lietuvą atvyks, sudėtyje yra Džananas Musa. Važiuojam. Nusiperku bilietą ir sumąstau, kad galbūt galiu pamėginti gauti jo marškinėlius su plakatu, nors kai instagrame rašiau, kad lauksiu jo Lietuvoje, man žmonės pradėjo rašyti, kad jis yra sunkaus charakterio ir yra pasikėlęs.

Gerai. Plakatas skamba taip: „Aš esu oficialiai geriausias tavo fanas Lietuvoje. Ar galiu tikėtis tavo marškinėlių?“. Skamba gan juokingai. Kodėl oficialiai geriausias klausiate? Pasiskelbiau geriausiu šiai dienai, kadangi nežinau jokio kito kolekcionieriaus, kuris turėtų daugiau jo kortelių už mane.

Plakatas yra. Važiuojam į sostinę. Prieš rungtynes nuvažiuoju prie viešbučio, ten esu pasiruošęs kelias korteles ir jo nuotrauką, ant kurių noriu gauti autografus. Ateina žaidėjas, malonus, iškalbingas ir su šypsena visiškai atvirkščiai negu man piešė apie jį žmonės. Džananas pasirašo ant kortelių, pasidarome „asmenukę“ ir keliaujame į areną.

Arenoje dalinamos Ukrainos-Lietuvos vėliavėlės, prieš rungtynes tylos minute pagerbiame žuvusius kare. Rungtynės eina gan sklandžiai, lietuviai nuo pirmų akimirkų įgyja pranašumą, nors bosniai atrodė, kad perlauš rungtynes, tačiau tas neįvyksta ir Lietuva užtikrintai antrą kartą įveikė svečius iš Bosnijos ir Hercegovinos.

Likus žaisti 3 minutes iki rungtynių pabaigos svečių treneris pasodina savo komandos lyderį D.Musą ant atsarginių suolelio. Likus keliolikai sekundžių nueinu per kelis metrus iki jų ir parodau krepšininkui plakatą. Jis atsisuka, perskaito, mirkteli akim ir duoda suprasti, kad sutinka. Tačiau taip neįvyko, rungtynės baigiasi, komandos lyderis padėkoja savo sirgaliams, kurių buvo apie 10 arenoje ir nueina į rūbinę.

Suprantu, kad jo mirktelėjimas nieko nereiškė, tačiau nebūčiau aš, jei atvykęs į areną nepamėginčiau dar. Antras bandymas prie autobuso. Sakau, jeigu neduos marškinėlių tai bent pasirašys ant plakato.

Užtruko, iš arenos išėjo paskutinis. Tik pamatė mane ir sako: Bratan, visus marškinėlius jau sudėjo į krepšius ir jie jau autobuse. Gal galima tuomet sportbačius paklausiu aš. Jis atsako: ar gali atvykti iki viešbučio, ten aš juos duosiu. Atsakau, kad be problemų.

Atvažiuoju su ekipa iki viešbučio. Išlipa Džananas.

Turi markerį? Paduodu markerį, jis iš kuprinės išsitraukia gražius „Adidas  Trae Young 1 Ice Trae“ sportbačius ir klausia manęs, tu Motiejūnas? Ne, Motiejus. Ant kedų užrašo „To my friend MO“ ir keletą kartų padėkoja už palaikymą, apsikeičiame dar keliais gražiais žodžiais, pasidarome dar vieną nuotrauką (Ačiū „Kautros“ autobuso vairuotojui už nufotografavimą) ir su šypsena veide, kurios pastarosiomis dienomis nebuvo, keliauju namo.


Tai jau 5 ar 6 sportbačių pora mano muziejuje, jų dar neįkėliau į svetainę, bet greitu metu jie bus ten. Visą D.Musos kortelių kolekciją galite rasti ČIA!

Ačiū, kas skaito ir domisi mano „medžioklėmis“.