2014-07-09
Krepšinis – antroji Lietuvos religija ir visi tai žino, tačiau toli gražu ne kiekvienas gali pasigirti 200 krepšininkų parašų ir 40 aprangų kolekcija! Ir vis tik yra vienas žmogus, kuris gali tuo pasigirti – tai 21 metų varėniškis Motiejus Baublys.„Krepšiniu pradėjau domėtis 2006 metais, kai pusbrolis žiūrėjo krepšinio rungtynes pas mane namie. Atsimenu, žaidė Vilniaus „Lietuvos Rytas“, nuo to laiko krepšinis įaugo manyje, o „Lietuvos Ryto“ komanda tapo mėgstamiausia“, – apie meilės krepšiniui užuomazgas kalbėjo kolekcionierius.
Parašus vaikinas pradėjo kolekcionuoti dar 2011 metais. „Pirmąjį parašą gavau 2011-06-20 rungtynėse, kai žaidė Lietuvos U20 rinktinė prieš bendraamžius iš Brazilijos Druskininkuose, – detaliai atsiminimus pasakojo kolekcionierius. – Jono Valančiūno karta pirmoji pasirašė man ant plakato, tik neatsimenu, kas pirmasis paėmė markerį į rankas ir suraizgė parašą… Turbūt Renaldas Simanavičius.“
Vaikinas parašo gavimui ruošiasi kruopščiai: „Atsirenku gražias bei įdomias nuotraukas iš įvairių portalų ir pasidarau jas nuėjęs į fotoateljė. O tada prasideda medžioklė, vienus greitai pagaunu, kitus sunkiau…
Motiejus gali papasakoti ne tik, kas pirmasis jam pasirašė, bet ir kokio parašo teko laukti ilgiausiai. Net 4 valandas viešbučio fojė jis laukė Lino Kleizos! „Vasaras leidžiu Varėnos rajone, tad pasiėmiau keletą draugų ir išvažiavome į Druskininkuose, tuo metu ten buvo apsistojusi Lietuvos vyrų rinktinė. Sužinojome kuriame viešbutyje, nuvažiavome. Buvom nedrąsūs, keletą parašų gavome lauke. Bet atvažiavome specialiai parašų gauti ir įsiamžinti, gi nevažiuosi tuščiomis, – prisiminimais dalijosi M.Baublys ir patikino, kad po kiek laukimo gavo visus parašus išskyrus vieną. – Įėjome į viešbutį ir prie registratūros ant staliuko išsidėliojome visas nuotraukas bei markerius. Sulaukėme visų, gavome visus parašus, tik ne Lino Kleizos. Jo nesulaukėm, bet aš nepasidaviau. Draugai siūlė važiuoti namo, registratūros darbuotojos šypsojosi ir sakė, kad mes kantrūs. Ir mes sulaukėme, po keturių valandų laukimo viešbučio fojė. Paskutinis parašas uždėtas ir mes laimingi su nuotykiais keliaujam namo. Tai buvo ilgiausias parašo laukimo rekordas!“
Brangiausio ir jam mieliausio parašo vaikinas negali išskirti, visi jam brangūs. Nors atsimena, kas jam atsisakė pasirašyti: „Paklaustas, ar gali man pasirašyti, jis atsakė, kad ne ir nuėjo. Nors vėliau sugrįžo ir pats paprašė pasirašyti ant plakato.“
Visiškai kitaip vaikinas rinko krepšininkų aprangas. „Turėjau Mindaugo Remino aprangą, kurią jis atsiuntė Lietuvos paštu, už tai jam nelikau skolingas. Pernai metais sugalvojau, kad reikia ir aprangų kolekcijos. Sėdau prie kompiuterio ir parašiau visiems krepšininkams, kuriuos turėjau „Facebook“ drauguose žinutę: „Sveikas, gal turi kokią aprangą, kurios nenešioji? O gal sportbatį, kurio daugiau neapsiausi ir jis guli spintoje? Galbūt nori prisidėti ir padovanoti savo inventoriaus dalelę man? Ateityje planuoju sukurti minimuziejų! ” Atsikėlęs ryte labai nustebau ir kartu apsidžiaugiau, nes atrašė virš 10 krepšininkų, kurie norėjo prisidėti, – džiūgavo krepšinio entuziastas. – Vieni aprangas įteikdavo atvažiavę į Vilnių žaisti rungtynių, su kitais specialiai susitardavau kur susitikti, kai kurie siūlydavo atsiųsti paštu, bet aš nesutikdavau, nes gauti tiesiai iš krepšininko žymiai smagiau! Kitos emocijos!” Vaikinas iki šiol pamena kelis krepšininkus, kurie pažadėjo padovanoti aprangas, tačiau pažado neištesėjo. “Yra ir tokių krepšininkų, kurie padovanojo ne vieną ir ne dvi aprangas. Už tai noriu padėkoti Jonui Elvikiui, Steponui Babrauskui bei Žygimantui Šeštokui. Ačiū Jums!“
Tiesa, Motiejus nesitiki būti didžiu kolekcionieriumi ir tikina, kad tai tiesiog širdžiai miela veikla ir daiktai. „Turėsiu kuo pasigirti vaikams“, – nusišypso baigdamas pokalbį kolekcionierius ir pažada, kad krepšinio muziejus tikrai atsiras.
Plačiau skaitykite čia