lietuvos krepšinio žvaigždės

Kategorija: Naujienos

Po devynių valandų laukimo – „sumedžiotas“ vienas garsiausių Europos žaidėjų

Iš antro karto ir po devynių valandų laukimo, pavyko „sumedžioti“ legendinį krepšininką, NBA čempioną Dirką Nowitzki, bet viskas nuo pradžių..

Liepos 23 dienos vakare perskaitau naujieną, viename iš Lietuvos portalų, kad Vilniuje vieši ir kažkokią reklamą filmuoją Vokietijos legenda. Atsikėlus kitos dienos rytą, kolega autografų rinkėjas atsiunčią nuotrauką, kad jam pavyko nusifotografuoti su D.Nowitzkiu ir gauti jo autografą.

Rodyti daugiau..

Ilgai nedvejojau.. Pasiėmiau senų laikų marškinėlius su jo pavarde, pasidariau kelias nuotraukas ir pajudėjau link sostinės.

Žinojau, kuriame jis viešbutyje apsistojęs, o iš ankstesnio straipsnio, kur ir filmuojasi.

Pirmoji diena. 13.30 val. būnu prie viešbučio, nuo kurio ir prasideda ilgasis laukimas, atvykus kitam kolegai iš Alytaus sumąstome, kad reikia bandyti laimę prie VRM rūmų, kur savo aktorystės sugebėjimus demonstruoja NBA čempionas. 18 val. pajudame link tos vietos (prie viešbučio praleidau beveik 5 valandas ir tapau labai įtartinas viešbučio apsaugai).

Atvykus į vietą matome daug žmonių, aktorių masinėms scenoms, daug automobilių ir apsaugos. Prie buvusio vidaus reikalų pastato praleidžiame tris valandas, nes 21 val. vienas iš mikroautobusiukų staigiai pajuda link galinio išėjimo, pasileidus bėgti pro kitą pusę, pamatome, kad autobusiukas mus aplenkė ir vokietis jau jame (apsauga puikiai dirbo savo darbą!).

Sėdome į savąjį ir bandėme laimę būti pirmieji prie viešbučio, deja, bet koją pakišo Senamiesčio gatvių nežinojimas, ko pasekoje – pavėlavome tris minutes.

Nusivylę grįžome į automobilį ir po 8 valandų laukimo pajudėjome namo. Bet tai dar ne pabaiga..

Antra diena. Nesinorėjo tokio „laimikio“ paleisti iš pirmo karto, tad ankstyvą kitos dienos rytą vėl važiuoju į Vilnių ir jame jau būna 8 val. , nes iš kolegos turėjau žinių, kad tarp 8-9 val. krepšininką veža į filmavimo vietą.

Nors šį kartą atvažiavau žymiai kitaip apsirengęs, tačiau viešbučio darbuotojai jau, kaip žinodami laukė prie viešbučio įvažiavimo, o 8.50 val. į kiemą išėjo ir Nowitzki.

Pasileidau bėgti, tačiau viešbučio apsauga iškarto pasakė, kad negalima ir tai ne nuo jų priklauso. Atkirtau, kad man reikia tik vieno autografo! Tačiau vistiek ne.. Neliko kitos išeities, kai tik pačiam pasišaukti žaidėją iš toli.. „Dirk, can i get your autograph?“ ir pamosavęs senaisiais „Mavericks“ marškinėliais jis leido apsaugai mane praleisti.

Kadangi viskas „labai slapta“, tai nuotrauką su juo leido viešinti tik liepos 27 d. kai krepšininkas jau bus išvykęs iš Lietuvos.

Rezultatas: 2 autografai bei nuotrauka su krepšinio legenda!  Ir dvigubai ilgiau pagerintas laukimo rekordas, per dvi dienas.. devynios valandos!

Iki kitų kartų! 🙂

Autografas gautas ant nuotraukos ir marškinėlių!

Rodyti mažiau..

Parašų medžiotojui svarbiausia – geležinė kantrybė

2018.01.13
Oro uoste sugebėjęs susižvejoti krepšininko šoumeno LaMelo Ballo parašą Motiejus Baublys labai nesikrimto praėjusį šeštadienį Vilniuje nesulaukęs vyresniojo brolio LiAngelo Ballo ir jau kūrė naujus planus, kada jo paprašys brūkštelėti ant nuotraukos. 

Rodyti daugiau..


Prieš „Lietuvos ryto“ ir Prienų-Birštono „Vytauto“ klubų rungtynes M.Baublys prie arenos pasirodė gerokai anksčiau. Bet jau prieš dvi valandas jis vienas pirmųjų žinojo, kad broliai Ballai su „Vytauto“ komanda neatvyks. Mat 22 metų M.Baublys – patyręs parašų medžiotojas. 
Jo kolekcijoje – per 350 garsiausių ir ne tokių garsių krepšininkų autografų. Tad jis vienas pirmųjų išsiaiškina, kur ir kada atvyks žaidėjai, kaip geriausia jų paprašyti suraityti parašą. Todėl trokštamą LiAngelo Ballo parašą kūno kultūros studijas Lietuvos edukologijos universitete baigęs vilnietis tikisi gauti oro uoste, kai iš Lietuvos išvyks jų tėvas LaVaras. Juk sūnūs jį turėtų išlydėti. „Į Prienus važiuoti tikrai neapsimoka“, – įsitikinęs patyręs parašų medžiotojas.

Dar važiuos į oro uostą Kai Vilniaus oro uoste sutinkant Ballų šeimyną tvyrojo sumaištis, M.Baublys sugebėjo ne tik gauti LaMelo parašą, bet ir su juo pasidaryti asmenukę. Asmenukė su L.Ballu nelabai pavyko, bet kiti gali pavydėti ir tokios. Tiesa, jo brolis LiAngelo tada atsisakė pasirašyti. M.Baubliui seniai ne naujiena, kai žaidėjai atsisako pasirašyti. Dažniausiai taip elgiasi amerikiečiai. Kitų šalių krepšininkai parašų medžiotojus paprastai sutinka geranoriškai, kartais net pabendrauja. Bet tam yra viena taisyklė – parašo geriausia prašyti ne prieš, o po rungtynių. Paprastai prieš jas krepšininkai stengiasi susikaupti, bendrauja nenoriai. 

Taip nutiko ir praėjusių metų gruodį, kai rungtyniauti su Kauno „Žalgiriu“ atvyko Atėnų „Panathinaikos“: vienas žaidėjas oro uoste atsisakė pasirašyti, nes nešė lagaminus, o kitas net nežiūrėdamas kažką brūkštelėjo ant nuotraukos. Tokių parašų Motiejus nelabai vertina. Prie „Lietuvos ryto“ krepšinio arenos M.Baubliui dalijantis parašų medžiotojo patirtimi atvažiavo „Vytauto“ komandos autobusas. Tačiau Motiejus jau seniai žinojo, kad jame brolių Ballų nėra. „O iš kitų žaidėjų aš nieko nenoriu“, – nusišypsojo jaunuolis. 

Ruošiasi prieš rungtynes Kelis šimtus parašų surinkęs M.Baublys jau renkasi, kurio prašys pasirašyti. Tarkim, kai „Lietuvos rytas“ rungtyniavo su Sankt Peterburgo „Zenit“, jis paprašė tik trijų varžovų komandos žaidėjų parašų. Motiejus jau seniai nebeprašo krepšininkų pasirašyti ant kepurių, marškinėlių, šalikų ir, kaip pats sako, įvairių popiergalių. Tiesa, kiti sirgaliai ir vaikai taip elgiasi. Prieš eidamas į medžioklę jis išsispausdina 13×18 centimetrų žaidėjo nuotrauką. „Taip gražiau prašyti ir pačiam maloniau duoti pasirašyti nei ant sąsiuvinio ar užrašų knygelės lapo“, – aiškino jis. Prie nuotraukų fono M.Baublys derina ir žymeklius. 

Labiausiai tinka juodos ir sidabrinės spalvos. Motiejus bendrauja ir su kitais parašų rinkėjais, dalijasi informacija, kada atskris komandos, kuriame viešbutyje apsigyvens, kada vyks į treniruotes. Su slovėnu bėdų nebuvo Kai praėjusį rudenį į Kauną turėjo atvykti viena tituluočiausių Europos komandų Madrido „Real“, M.Baublys pradėjo ruoštis dar prieš savaitę. Jis išsispausdino septynias nuotraukas. Kartu su kitais sirgaliais vilnietis atvyko į Kauną beveik dvi valandos iki rungtynių, kad prie viešbučio, kuriame apsistoję „Real“ žaidėjai, susimedžiotų kelių parašus ir taip palengvintų medžioklę po rungtynių.

Jų vilnietis pasiteiravo, ko tikėtis iš kylančios krepšinio žvaigždės slovėno Lukos Dončičiaus, – ar jaunuolis išpuikęs, sunkiai pasirašinėja? Nors kiti autografų medžiotojai tikino, kad jaunas žaidėjas neišpuikęs, M.Baubliui buvo sunku patikėti. Pirmasis jam pasirašė Felipe Reyesas, po jo pasigavo Jaycee Carrollą ir Diną Radončičių. „Ir staiga žiūriu: ateina žaidėjas, dėl kurio, galima sakyti, ir važiavau į Kauną – L.Dončičius“, – pasakojo M.Baublys. Praėjusių metų Europos čempionas L.Dončičius nesispyriodamas pasirašė Motiejui ir dar keliems aistruoliams. „Maniau – viskas, tačiau prieš autobusą paprašiau ir nuotraukos. L.Dončičius be problemų nusifotografavo. Smagu, kad jaunuolis, laimėjęs Europoje viską, kas svarbiausia, yra toks paprastas. Tikiu, kad jis kitais metais draskys NBA arenų tinklelius“, – kalbėjo M.Baublys, su L.Dončičiumi dar ir pabendravęs. 

Stebina kauniečių verslas M.Baublys pasakojo, kaip toliau Kaune medžiojo autografus. Keturis iš septynių jau turėjo. Į „Žalgirio“ ir „Real“ rungtynes nėjo, susirado vietą kavinėje prie televizoriaus žiūrėti, kaip L.Dončičius siautėjo, mėtė vieną taiklų metimą po kito. Po rungtynių Motiejus sunkiai, bet gavo Rudy Fernandezo, Gustavo Ayono ir Jeffery Tayloro parašus. Jis prasitarė: kai kurie negavo, nes žaidėjų išpuikimo lygis – milžiniškas. Yra ir kita priežastis, kodėl krepšininkai vengia dalyti parašus. Ji stebina Motiejų. Taip nutinka po to, kai Eurolygos komandos apsilanko Kaune. Kauniečiai įsukę savotišką verslą – jie žaidėjams pakiša ne vieną, o dvidešimt nuotraukų. Paskui jas parduoda. Kai kurie žaidėjai tai žino ir pasirašo tik vieną kartą, kai kurie paskui išvis nebenori bendrauti. Laukė keturias valandas Dvi valandas oro uoste laukti brolių Ballų M.Baubliui – ne rekordas. 

Ilgiausiai, net keturias valandas, jam yra tekę laukti krepšininko Lino Kleizos. Druskininkuose, kur buvo surengta Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės treniruočių stovykla, Motiejus su draugais L.Kleizos nutarė laukti viešbučio fojė. Kolekcijoje – ir už Atlanto žaidžiančio J.Valančiūno atvaizdas.- Užėjo į vidų, ant stalo išsidėliojo žaidėjų nuotraukas, žymeklius ir ėmė laukti. Gavo kelių rinktinės žaidėjų parašus, išskyrus vieno – L.Kleizos. „Draugai siūlė važiuoti namo, registratūros darbuotojos šypsojosi ir sakė, kad mes kantrūs. Ir mes sulaukėme“, – gyrėsi Motiejus. L.Kleiza pasirodė užsimiegojęs, užsuko į viešbučio kavinę, pavalgė. Kramsnodamas sumuštinį atėjo prie sirgalių. Pasirašė, nusifotografavo. Motiejus sakė, kad namo grįžo kaip ant sparnų. 

Ketina rengti parodas „Kartais atsiverčiu, pasižiūriu parašus, prisimenu istorijas, kaip juos rinkau. Bet noriu, kad ir kiti juos pamatytų, todėl rengsiu parodas“, – žadėjo M.Baublys. Pirmąją vasarį jis surengs gimtojoje Varėnoje. M.Baublys krepšininkų, krepšininkių ir trenerių autografus renka jau aštuntus metus. Kolekcionuoja įvairių žaidėjų autografus – nuo moterų lygos iki NBA. Šis pomėgis jaunuolį užvaldė 2010 metų vasarą, kai į Druskininkus nuvažiavo pasižiūrėti Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės treniruočių. Jis nusivežė šūsnį plakatų. Druskininkuose 2011-aisiais per Lietuvos jaunimo rinktinės rungtynes su Brazilija pasirašė Jono Valančiūno krepšininkų karta. M.Baublys sakė neprisimenąs, kuris žaidėjas pirmasis paėmė žymeklį ir suraitė parašą ant plakato. Greičiausiai tai buvo Renaldas Simanavičius. Domėtis krepšiniu M.Baublys pradėjo dar anksčiau. Jis prisimena, kaip su pusbroliu žiūrėjo rungtynes, kuriose žaidė „Lietuvos rytas“. Nuo tada ši komanda jam tapo mėgstamiausia. 

O ateityje Motiejus ketina rinkti ne tik krepšininkų, bet ir įžymių kitų sporto šakų atstovų autografus. Jo svajonė – turėti plaukikės Rūtos Meilutytės ir krepšinio legendos Michaelo Jordano parašus. Dar labai norėtų Stepheno Curry, mėgstamiausio NBA žaidėjo, autografo.

Plačiau skaitykite čia

Rodyti mažiau..

Simpatiškos merginos atskleidė kitokį krepšinio žavesį

2016.07.17

Nuo 2011-ųjų krepšinio aprangas kolekcionuojantis sporto šakos entuziastas Motiejus Baublys rado originalų ir žavų būdą, kaip visuomenei pademonstruoti savo sukauptus „trofėjus“. Aprangomis, kurios į kolekciją atkeliavo iš įvairių Lietuvos kraštų, pasidabino žavios ir plačiai besišypsančios merginos, fotografams pozavusios gražiausiose Vilniaus vietose ir turistų pamėgtuose Trakuose.

Rodyti daugiau..

Nuo 2011-ųjų krepšinio aprangas kolekcionuojantis sporto šakos entuziastas Motiejus Baublys rado originalų ir žavų būdą, kaip visuomenei pademonstruoti savo sukauptus „trofėjus“. Aprangomis, kurios į kolekciją atkeliavo iš įvairių Lietuvos kraštų, pasidabino žavios ir plačiai besišypsančios merginos, fotografams pozavusios gražiausiose Vilniaus vietose ir turistų pamėgtuose Trakuose. Simpatiškos ir seksualios merginos atskleidė kitokį krepšinio žavesį. „Aprangų kolekcionieriumi tapau 2011 metais, kai pirmieji marškinėliai atvyko iš Palangos, kuriuos atsiuntė NKL čempionas Mindaugas Reminas. Po dvejų metų pertraukos šia veikla užsiėmiau rimčiau ir per vienerius metus aprangų skaičius nuo 1 išaugo iki 30. Šiemet kolekciją papildė Lietuvos rinktinės kandidato ir LKL čempiono Edgaro Ulanovo apranga, taip pat iš Klaipėdos atkeliavo man asmeniškai labai patinkančio krepšininko Martyno Mažeikos marškinėliai“, – pasakoja M. Baublys.

„Kilo idėja, kad savo kolekciją reikėtų parodyti žmonėms. Kur ji geriausiai žiūrisi? Žinoma, kuomet aprangas dėvi žavios ir plačiai besišypsančios merginos, kurių fotosesijoje dalyvavo net 20. Čia nėra krepšinio šokėjų, tačiau išvysite daug simpatiškų ir žavių šypsenų, – juokiasi idėjos „Žavus krepšinis“ autorius. – Pats esu vilnietis, todėl norėjau savo marškinėlių kolekciją įamžinti gražiausiose Vilniaus vietose, tačiau išimtį padarėme ir turistų mėgstamiems Trakams. Idėjos buvo įvairios – jeigu fotografavome Klaipėdos „Neptūno“ marškinėlius, i fone pritaikėme jachtas, jeigu „Lietuvos ryto“ marškinėlius dėvinčias merginas, nuotraukos sietos sui Vilniaus tematika. Buvo įdomu ir gan keista fotografuoti Kauno „Žalgirio“ aprangas Vilniuje, tačiau žalgiriečių juk yra visur“. „Už idėjos įgyvendinimą norėčiau padėkoti profesionalių fotografų komandai „PhotoDūmas“ – Ignui Kupriui ir Arnoldui Ilgevičiui, taip pat visažistei Enrikai Vainauskaitei bei visiems modeliams, kurie norėjo ir puikiai įamžino aprangų kolekciją „Žavus krepšinis“. Ačiū jums visiems“, – dėkoja krepšinio kolekcionierius.

Plačiau skaitykite čia

Rodyti mažiau..

Varėniškis, kuriam krepšininkai patys nori padovanoti savo aprangas

2014-07-09
Krepšinis – antroji Lietuvos religija ir visi tai žino, tačiau toli gražu ne kiekvienas gali pasigirti 200 krepšininkų parašų ir 40 aprangų kolekcija! Ir vis tik yra vienas žmogus, kuris gali tuo pasigirti – tai 21 metų varėniškis Motiejus Baublys.„Krepšiniu pradėjau domėtis 2006 metais, kai pusbrolis žiūrėjo krepšinio rungtynes pas mane namie. Atsimenu, žaidė Vilniaus „Lietuvos Rytas“, nuo to laiko krepšinis įaugo manyje, o „Lietuvos Ryto“ komanda tapo mėgstamiausia“, – apie meilės krepšiniui užuomazgas kalbėjo kolekcionierius.

Rodyti daugiau..

Parašus vaikinas pradėjo kolekcionuoti dar 2011 metais. „Pirmąjį parašą gavau 2011-06-20 rungtynėse, kai žaidė Lietuvos U20 rinktinė prieš bendraamžius iš Brazilijos Druskininkuose, – detaliai atsiminimus pasakojo kolekcionierius. – Jono Valančiūno karta pirmoji pasirašė man ant plakato, tik neatsimenu, kas pirmasis paėmė markerį į rankas ir suraizgė parašą… Turbūt Renaldas Simanavičius.“

Vaikinas parašo gavimui ruošiasi kruopščiai: „Atsirenku gražias bei įdomias nuotraukas iš įvairių portalų ir pasidarau jas nuėjęs į fotoateljė. O tada prasideda medžioklė, vienus greitai pagaunu, kitus sunkiau…

Motiejus gali papasakoti ne tik, kas pirmasis jam pasirašė, bet ir kokio parašo teko laukti ilgiausiai. Net 4 valandas viešbučio fojė jis laukė Lino Kleizos! „Vasaras leidžiu Varėnos rajone, tad pasiėmiau keletą draugų ir išvažiavome į Druskininkuose, tuo metu ten buvo apsistojusi Lietuvos vyrų rinktinė. Sužinojome kuriame viešbutyje, nuvažiavome. Buvom nedrąsūs, keletą parašų gavome lauke. Bet atvažiavome specialiai parašų gauti ir įsiamžinti, gi nevažiuosi tuščiomis, – prisiminimais dalijosi M.Baublys ir patikino, kad po kiek laukimo gavo visus parašus išskyrus vieną. – Įėjome į viešbutį ir prie registratūros ant staliuko išsidėliojome visas nuotraukas bei markerius. Sulaukėme visų, gavome visus parašus, tik ne Lino Kleizos. Jo nesulaukėm, bet aš nepasidaviau. Draugai siūlė važiuoti namo, registratūros darbuotojos šypsojosi ir sakė, kad mes kantrūs. Ir mes sulaukėme, po keturių valandų laukimo viešbučio fojė. Paskutinis parašas uždėtas ir mes laimingi su nuotykiais keliaujam namo. Tai buvo ilgiausias parašo laukimo rekordas!“
Brangiausio ir jam mieliausio parašo vaikinas negali išskirti, visi jam brangūs. Nors atsimena, kas jam atsisakė pasirašyti: „Paklaustas, ar gali man pasirašyti, jis atsakė, kad ne ir nuėjo. Nors vėliau sugrįžo ir pats paprašė pasirašyti ant plakato.“

Visiškai kitaip vaikinas rinko krepšininkų aprangas. „Turėjau Mindaugo Remino aprangą, kurią jis atsiuntė Lietuvos paštu, už tai jam nelikau skolingas. Pernai metais sugalvojau, kad reikia ir aprangų kolekcijos. Sėdau prie kompiuterio ir parašiau visiems krepšininkams, kuriuos turėjau „Facebook“ drauguose žinutę: „Sveikas, gal turi kokią aprangą, kurios nenešioji? O gal sportbatį, kurio daugiau neapsiausi ir jis guli spintoje? Galbūt nori prisidėti ir padovanoti savo inventoriaus dalelę man? Ateityje planuoju sukurti minimuziejų! “ Atsikėlęs ryte labai nustebau ir kartu apsidžiaugiau, nes atrašė virš 10 krepšininkų, kurie norėjo prisidėti, – džiūgavo krepšinio entuziastas. – Vieni aprangas įteikdavo atvažiavę į Vilnių žaisti rungtynių, su kitais specialiai susitardavau kur susitikti, kai kurie siūlydavo atsiųsti paštu, bet aš nesutikdavau, nes gauti tiesiai iš krepšininko žymiai smagiau! Kitos emocijos!” Vaikinas iki šiol pamena kelis krepšininkus, kurie pažadėjo padovanoti aprangas, tačiau pažado neištesėjo. “Yra ir tokių krepšininkų, kurie padovanojo ne vieną ir ne dvi aprangas. Už tai noriu padėkoti Jonui Elvikiui, Steponui Babrauskui bei Žygimantui Šeštokui. Ačiū Jums!“

Tiesa, Motiejus nesitiki būti didžiu kolekcionieriumi ir tikina, kad tai tiesiog širdžiai miela veikla ir daiktai. „Turėsiu kuo pasigirti vaikams“, – nusišypso baigdamas pokalbį kolekcionierius ir pažada, kad krepšinio muziejus tikrai atsiras.

Plačiau skaitykite čia

Rodyti mažiau..

Page 2 of 2

Sekite mane: